Šiuolaikinis jaunimas – narciziški savimylos ir paveikta technologijų karta?

Dabartiniai paaugliai ir dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai vadinami savimylų, autoritetų negerbiančių, tinginių karta, paveikta vartotojiškos kultūros. Ir šįkart tokią etiketę lipdo ne vyresnieji, kaip būtų galima tikėtis, bet sociologai, antropologai ir psichologai.


Amerikos mokslininkai pastebi, kad triskart daugiau šios kartos jaunuolių turi narciziškos asmenybės sutrikimų, drauge jie perdėtai savimi pasitiki ir bijo atsakomybės. Tačiau kiti sako, kad šių laikų jaunimas ypač pozityvus ir optimistiškas, puikiai prisitaikęs gyventi esamomis sąlygomis. Kokia toji karta, kodėl ji tokia ir kuo tai gali baigtis?

Jaučiasi žvaigždėmis

„Aš noriu visko ir noriu dabar“ – prieš kelis dešimtmečius dainavo grupė „Queen“, kurių nariai vargiai galėtų būti priskirti kartai, apie kurią šis pasakojimas, tačiau jie buvo žvaigždės, o psichologiniai tyrimai rodo, kad garsenybėms ypač būdingas narciziškumas. Būtent šis asmenybės bruožas yra vienas iš raktinių žodžių apibūdinant šiuolaikinių jaunuolių kartą. Jie įsivaizduoja, kad yra ypatingi, išskirtiniai, trokšta garbės ir šlovės ir tiki, kad patys valdo gyvenimą, kuriame nesiruošia vargti ar taikytis su kitų žmonių norais, kitaip sakant, elgiasi kaip žvaigždės.

O būti žvaigžde šiais laikais paprasta, ypač socialiniuose tinkluose, kur savo profilį galima puoselėti kaip tam tikrą prekės ženklą: nuolat keisti nuotraukas, kuriomis demonstruojame, kokie gražūs esame ir kaip mums sekasi, taip pat vis priminti, ką šiuo metu veikiame, galvojame ar kur esame. Tad iš kur tas tikėjimas, kad informacija yra įdomi vien dėl to, kad ji yra apie mane patį?

Turiu prisipažinti taip pat priklausanti šiai kartai ir prižiūrinti savo „Facebook“ profilį, tačiau puikiai prisimenu, kad ir tėvų kartoje pasitaikydavo žmonių, kuriems per susitikimus įdomiausi būdavo jie patys. Pasak psichologų, narcizų būta visais laikais, bėda ta, kad dabar jų kaip per epidemiją.

Telefonas – narciziškumo požymis

Žurnalas „Time“ skelbia, kad šiuolaikinė amerikiečių karta triskart narciziškesnė nei buvusioji, taip pat arogantiškesnė, savimi pasitikinti, o dar kiti tyrimai rodo, kad ir tingesnė, norinti mažiau atsakomybės ir lengvesnio gyvenimo. Šie procesai, esą, būdingi ne tik Vakarams, bet ir visam pasauliui – populiarioji, individualistinė, vartotojiška kultūra įsiskverbė net ir į tuos regionus, kur šeima ar bendruomenė nuo seno buvo svarbesnė už individą, o kuklumas, nuolankumas ir dėkingumas – būtinos dorybės.

Psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė sako, kad į narciziškumą galima žvelgti dvejopai – kaip į patologinį reiškinį ir pozityviai. „Pozityviai žvelgiantys specialistai sako, kad narciziškumas yra meilės poreikis – mes visi jį turime ir norime, kad jis būtų patenkintas. Kaip patologinį reiškinį vertinsime beribį meilės poreikį, kai mes tampame kiaurais maišas, kuriuose niekas neužsilaiko, kad ir kiek meilės bei dėmesio pilsi“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak jos, tokie žmonės yra tušti, paviršutiniški, orientuoti į greitus pasiekimus, linkę mažiau ištverti, pakentėti, palaukti, jiems reikia visko čia ir dabar, o geriausiai – ir vakar. Taip pat jie labai ambicingi, kelia sau didžiulius tikslus, nuolat vartoja žodį „iššūkiai“ ir negali būti be mobiliųjų telefonų. „Telefonas tampa asmenybės dalimi, ir psichoterapeutai sako, kad mobilieji telefonai yra narciziškumo išraiška, nes tu esi toks svarbus, kad negali būti nepasiekiamas“,

Auklėjimo klaidos

Kas nutiko, kad turime tokią kartą? Kur buvo mokytojai, tėvai? Kas už tai atsakingas? Knygų apie šiuolaikinę kartą autorė, psichologijos mokslininkė iš Amerikos San Diego universiteto Jean Twengi mano, kad viskas tik iš gerų norų – tėvai ir pedagogai kaip įmanydami stengiasi, kad vaikai atitiktų vyraujančios kultūros poreikius. J. Twengi teigimu, jokie tėvai nesiekia išauklėti vaikų savimylomis, tačiau jie taip pat yra individualistinės kultūros dalis ir nori, kad vaikai pasitikėtų savimi – visa tai kyla iš kultūrinio spaudimo išsiskirti, nustebinti, pasirodyti.

„Bėda ta, kad, kai mokyklos ar tėvai stengiasi išugdyti vaikų pasitikėjimą savimi, drauge kyla ir jų narciziškumas. Nuolatinis kartojimas vaikui, kad jis yra ypatingas, – puikus tokio auklėjimo pavyzdys“, – tikina mokslininkė ir primena, kad mintis, jog esu ypatingas, yra vienas pagrindinių narciziškos asmenybės bruožų, nes ypatingumas reiškia, jog esu geresnis už kitus ir manimi reikia labiau rūpintis. Pasak J. Twengi, tėvai, vadindami savi vaikus ypatingais, dažniausiai nori pasakyti, kad tiesiog juos myli, bet tuomet taip ir reikėtų sakyti – tai bus gerokai sveikiau.


ISTORIJA - PRAEITIS ☱


SANTYKIAI - ĮDOMYBĖS - TESTAI ☱



MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS ☷



ASTROLOGIJA - ZODIAKO ŽENKLAI